BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2014-05-04

Kasdienybės Žmogus

Tema: Buvo kartą — qewe @ 22:35

Kasdienybės žmogus nuobodžiauja. Visos savaitės aukščiausias taškas gali būti a) geras orgazmas b) tradicinis išgėrimas bare, nehigieniškas pasitrynimas klube ar kokiame nors velnio užkampyje, kur Kasdienybės žmogus visiškai nesiorientuoja ir nieko nepažįsta c) šeimos pietūs, kai “dramblys yra kambaryje”, bet niekas apie jį nekalba, o tik šypsosi ir juokauja d) visiškai nereikšminga pergalė – arba Kasdienybės žmogaus, arba jo mėgstamos futbolo rinktinės.

Kasdienybės žmogui nėra išeities. Jis nuobodžiaus, nes, deja, net jei jis daro tai, ką mėgsta, vis tiek yra savo kvadrate, savo zonoje. Net kai Kasdienybės žmogus išvyksta į užsienį, jis pats save pasiima ten, todėl nieko ypatingo neįvyksta. Kasdienybės Žmogus užsisako saugią turistinę pažintinę kelionę ir susikuria iliuzija, kad jis jau Kažkas, o ne Kasdienybės žmogus.

Kasdienybės žmogus pripūtęs žolės pasineria į savo vidinius išgyvenimus ir taip pabėga nuo savęs. Paradoksalu – pabėgęs į save, pabėga nuo savęs.
Arba viskio butelio dugne atranda atvirumą ir meilę draugams. Tiesiog žavu yra prisipažinti, kaip visus aplinkinius myli, tuo metu, kai tavo kraujagyslėm plūsta promilės.

Padavonokime Kasdienybės žmogui istoriją. Tikrą, dinamišką gyvenimo istoriją, kai atsikėlęs, jis nemąstys apie savo kruopščiai suplanuotą dienotvarkę, susitikimus ir į kriauklę kapsinčius pinigus. Išveškime Kasdienybės žmogų iš jo paties gyvenimo.

Kasdienybės žmogus yra toks naivus, kad įsivaizduoja, kad patekęs į Ukrainą, Sudaną ar įprastą lietuvišką čigonų taborą, jis pasijus gyvas ir atras prasmę. Neesmė, kad atsiduręs ten, jis lies ašaras ir nežinos kur dėtis, nesusiras savo moralinių kiaušų, nes jų niekad neturėjo ir neturės, nes gi jis – Kasdienybės žmogus.

Bet kaip Kasdienybės žmogus gali nebūti naivus, jei jis auga savo nuobodžioje aplinkoje, kur niekas nevyksta, net jei ir gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis?

Kasdienybės žmogus toks nuobodžiaujantis, kad netikėtai numirs artimui pagaliau įkvėps oro, nes išlindo iš savo zonos, kurioje viskas statiška, dalelės nejuda.

Kasdienybės žmogus nei eina, nei bėga, nei plaukia. Jis plūduriuoja nejudančiose dalelėse, kalba temomis, kurios šimtus kartų apkalbėtos; mato veidus, kurie šimtą kartų matyti, o jei nematyti – kažkokį veidą primena; jaučia jausmus, kurie išjausti, išverkti, išjuokti, iškalbėti, iš iš išbuvę viduje tiek, kad net jei jie visi būtų sužadinti vienu metu, žmogus nenustebtų, o vėl iš iš išjaustų juos ir tiek; neranda naujų idėjų, nes visa, ką girdi, atrodo girdėta, nors tos idėjos nepažįstamos bei keičia visą Visatos sampratą; neatranda tikėjimo, nes visi dievai buvo apleisti jo, arba jį apleido.

Ir ateina taškas Kasdienybės žmogaus gyvenime, kai jis suvokia savo plūduriavimą.
Suvokia, kad jis yra savo Nuobodybės Dievas.
Kasdienybės žmogus tampa Kasdienybės Dievu.
Jis nuspėja ateitį, ją valdo, ja manipuoliuoja. Manipuoliuja žmonėmis, įvykiais ir jausmais.

Kasdienybės žmogui nerūpi, kad jis tapo šlykštus padaras, nes jis tapo Dievu. Kodėl Dievui turėtų rūpėti, kuo jis tapo?

Kasdienybės Dievas aplaužo kasdienybę savo suvokimu. Pradėjęs manipuliuoti viksuo, kuo tik geba, pasijaučia gyvas.

Kasdienybės Žmogus tampa Kasdienybės Dievu ir pasijutęs gyvas, tampa

Žmogumi.

Rodyk draugams

2014-01-04

Time

Tema: Buvo kartą — qewe @ 05:24

Niekada nesupratau kuo laikas matuojamas.
Pavyzdžiui, kilogramas gali būt žuvies, plytų ar deimantų.
Laispniai gali būti kampo pasvyrimo, šalčio ar šilumos.
O laikas.. dešimt sekundžių… patirties? Gyvenimo?
Bet laikas yra ir ten, kur gyvenimo nėra.
Tas prakeiktas laikas. Suvoki, kad turi jo atkarpą, kaip kokiam atrakcionų parke turėt atkarpą kuponų ir va, megaukis laiku. Tiksliau - ką savu laiku gali nusipirkti.
O būna, kad laiko kuponų ir pameti, ir jie kartais dingsta, sudega, permirksta, jų nepriima, juos pavogia ar tiesiog baigiasi galiojimo terminas, nes pasirodo, ant laiko kuponų dar parašyta ir “special edition: vėžio kuponai”.
Dėkui Dievui, man (dar) nediagnozavo vežio. Tai kartu būtų ir išsigelbėjimas, ir didžiausias prakeiksmas bei skausmas gyvenime.
Žinant kiek tiksliai turi laiko kuponų pradedi juos vertinti.
Kaip gaila, kaip supistai gaila, kad nežinau kiek mano kišenėj guli laiko kuponų ir kaip gaila, kad negaliu sužinoti.
Bėgioji po atrakcionų parka ir neapsiprendi, kuri atrakcija verta tavo laiko kuponų ir va, štai vienas kuponas dingsta, tai kitas dingsta, o tu taip nieko ir nenuveiki.
Būtum koks Steve’as Jobs’as, pakeistum pasaulį.
O tik sėdi savo komforto zonoj ir masturbuojies. Irgi linksma.
Bet beprasmiška.
Iš kitos pusės, ironiška, bet jei ir pakeistum pasaulį – tai irgi būtų beprasmiška. Pasaulis ir taip keisis. Kam būtent tau jį keisti? Sedėk ir masturbuokis.

Teoriškai, jei pasiektum Nirvaną, laikas būtų visiškai nesvarbus ir nieko nereiškiantis.
O dabar jis - viskas ir vienintelė reikšmė. Ką per tą laiką patirsi, nuveiksi, sužinosi.
“Jokiu būdu nešvaistyk laiko.”
“Laikas – pinigai.”
Kada laikas emė ir tapo nauju Dievu? Dar XIII a. pabaigoje, vos atsiradus pirmam mechaniniam laikrodžiui, bet visi šiuolaikiniai individai įsivaizduoja, kad tai XXI a. reiškinys.

Kokie susireikšminę yra vieno to paties laikotarpio žmonės. Gyvena vienu, savo laiku ir įsivaizduoja, kad esti patys svarbiausi, o po jų – nors ir Tvanas.
Bet kitaip ir negalėtų būt.

Nes jei sustotum
ir labai gerai įsiklausytum į savo mintis
suvoktum, kad
iš tiesų
tai tavo praeities niekada nebuvo.
Tu ją tik įsivaizduoji.

Ta praeitis, “tavo praeitis” – jos niekur nėra, tik tavo galvoj. Visų kitų galvose yra visiškai kitokia praeitis. Tagi tavo gyvenimo praeitis yra tik tavo galvoje, vadinasi, ji tokia pat reali, kaip ir geltonas dramblys, kurį sapnavai praeitą naktį. Ir aš nekalbu apie praeitį, kaip apie žmogaus veiksmus. Aš kalbu būtent apie praeities patirtį.
O pasaulis “pats savaime”, kaip dėdulė Kantas sakė, nuo vieno žmogaus egzistencijos gal kažkiek ir pasikeitė, bet ne tiek smarkiai, kad pasikeistų laikas.
Galų gale, šiuolaikinis žmogus yra tokia menkas, nereikšmingas bendrinio laiko dalelytės milijardinės dalies nuotrupos skeveldros smėlio grumuliukas, kad neklysčiau pasakydama, kad mūsų apskritai bendrajame laike nėra.
Tai jei žmonijos nėra, tai ką jau kalbėt apie vieno žmogaus gyvenimą.
Nueisi, nušoksi nuo tilto – niekas nepasikeis.
Visata toliau plėsis, juodosios skylės atsiras ir susitrauks, žvaigždės taps supermilžinėm, aplinkui žibsės supernovos.
Gyveni sau.
Pripažinkim tą faktą.
Žmogus gyvena sau.
Viskas.
Taškas.
Žmogus gyvena ne dėl meilės, žinių, kūrybos, tobulėjimo ar mokslo. Žmogus gyvena tam, kad patirti. Klausimas tik ką tiksliai jis savo gyvenime nori patirti.
O čia jau prasideda įdomumas. Iš esmės, jei gyveni pats sau… esi neapsakomai laisvas. Gali daryti bet ką, tik visados reikia pasverti ar tai apsimoka laiko ir pasekmių atžvilgiu. Gali mesti darbą, bet teks susidurti su pinigų ir pastogės neturėjimu. Gali išvažiuoti į Tibetą, bet teks pačiam ten nešt subinę, nes ką tik metei darbą ir neturi litų, kad ten nusigabent. Gali pabandyt skraidyt, bet neišvengiamai tėkšies į žemę arba baigsis litai, nes per daug žolės rūkei. Taigi, išvada ta – mes visiškai laisvi, bet patys save suvaržome, žinodami pasekmes ir tai, kad turim tik laiko atkarpą, tam tikrą laiko kuponų skaičių.

Ir jei šiandien aš užsinorėsiu išmesti pro langą mažą mergaitę, važiuojančia šalia manęs autobuse – aš tai galiu padaryti, esu visiškai laisva, bet pasirenku to nedaryti, nes nenoriu pasekmių.

Laikas yra toks visiškas Absoliutas, kad net kai jo dar nėra (ateitis), jis jau valdo žmogų. Kai dar nėra pasekmės, ji jau atbaido žmogų. Žmogus yra visškas Laiko vergas, o Laikas yra pats negailestingiausias tironas visoje Istorijoje.
Na.. jis ir yra pati Istorija.

Ir laikas dabar man šnibžda baigti šitą tekstą, nes per daug laiko kuponų į “tekstų rašymo automatą” sudėjau.

Rodyk draugams

2013-12-07

Isolated system and beyond

Tema: Buvo kartą — qewe @ 00:03

Geriausias darbas – nuoširdus ir pagal taisykles.
Bet jei negali būti nuoširdus taisyklėse?
Tai pats laikas užaugti.
Suvoki, kad turi užaugti, pamiršti visus tantrumus, savigailą ir egocentrizmą,
bet nenori.
O nenori, nes dar nesi užaugęs.

Labas vakaras, aš esu žiurkėnas, savo gyvenimą leidžiu besisukančiame rate.

Siekiamybe tampa išlipti iš tos nesibaigiančios lazdos be dviejų galų – neveiklumo, nesekmės, neįdomumo, neužaugimo, nelaimės.
Tie ratai galėtų būti vadinimai ne-ratais.
Juokingas žodžių žaismas – ratairatairatai
O pavartojęs Ratų tampi hyperaktyvus, daug nuveikiantis (beveik) doras pilietis. Ironiška, bet pavartojęs Ratų, tampi nuo jų priklausomas ir įlendi į naują ratą – Ratų ratą. Negali nustot vartot.
Kaip ir gyvenimo negali nustot vartot. Kieviena diena tokia pati – atsibundi, dušas, šikanas, pavalgai, dantis valais, eini į kokią Dievo pamirštą įstaigą, pasikankini, valgai, šikanas, grįžti namo, stumi laiką, kalbi, šikanas, valgai, valais dantis, eini miegoti, atsibundi, dušas, šikanas..
Kasdienybės kilpa, kasdienybės smaugiantis ratas.
Isolated system.
Turi savo mažą draugų ratą, kuriame nebūtinai tu esi tu, o tavo draugas yra draugas.

Ir galbūt apskritai niekas nėra toks, kaip atrodo iš pirmo žilgsnio.

O tiek daug dalykų gyvenime pamatom tik vieną kartą, gaunam į juos pažiūrėt tik pirminiu žvilgsniu.
Ir niekada apie tą kažką nekeičiam nuomonės.
Spėju, gal net didžiausia žmogaus.. ne, gal net žmonijos.. problema yra nesugebėjimas priimti vieningos nuomonės. Bet jei visi turėtum vieną ir tą pačią nuomonę – būtumėm Visi, o ne Kiekvienas.
Tokia svarbi ir kartu visiškai nieko nereiškianti yra Kiekvieno egzistencija. Aš esu Kiekvienas ir man nerūpi daugiau, nei 7197621400 Kiekvienų.
Nes aš sau esu Viena, o ne Kiekviena. Kaip ir visiem Kiekvieniem jie sau yra Vieni.
Važiuoji autobusu – tu Vienas, o ne Visų dalis. Ne visuotinės jėgos ar proto dalis, ne Dievo dalis. Ir gerai. Kitaip ir neturėtų būti. Taip? Ne? Kaip būtų geriau?
Dievas žino. Oj, atsipršau. Niekas žino. Dievas yra niekas.
Niekas yra absoliučiai tobulas. Jam nei pridėsi, nei atimsi.
Nes jei Dievas būtų, jis būtų tobulas, jei jis tobulas – kam kurti tokias netobulas būtybes? Suklydo? Juk jis tobulas, negali klysti.
O žmonės taip dažnai klysta.
Padarai klaidą, nepasitaisai ir nieko iš tiesų tavo gyvenime nevyksta. Tiesiog sukiesi rate. Kaip tas žiurkėnas. Esi savo gyvenimui žiurkėnas, esi pasauliui niekas.
Tai gal tu – tobulas? Vienas tobulas.
Gi smegenyse vyksta nepaaiškinami reiškiniai, mintys gimsta lyg iš niekur. Hormonai, taip, jie paveikia tavo mintis, bet jie nėra tavo mintys. Mintys – kas tai? Niekas. Jos tobulos. Neapčiuopiamos, bet matomos tavo smegenų veikloje. Kokios nuostabios tavo smegenys.
Gaila, kad dauguma žmonių yra besmegeniai.
Ką verta dėti į savo smegenis? Nieko. Nes niekas yra tobulas. Pasinerti į amžiną nieką ir nieko nemąstyti, nes toks mąstymas yra tobulas.
Neveltui mirusieji taip.. sudievinami. Nes jų nebėra, jie maudosi nieko spinduliuose.
Tokie šviesūs, tamsūs, neapsakomai bjauriai gražūs yra nieko spinduliai. Sukelia niekšiškas mintis.
Esi niekšas, esi niekas. Nėra skirtumo.
Gal apskritai nieko nėra, o tai kas yra – tik Vieno vaizduotės vaisius. Įsišėlusi vaizduotė Matricoje. Ir manai, kad gyveni gražų, spalvotą, jausmingą gyvenimą, o iš tiesų sėdi begalinėj Nieko tamsoj ir šneki pats su savo demonais. Nes Niekas tave valdo.
O tavo vaizduotės gyvenime tu gi tiek daug patiri. Džiaugsą, laimę, netektį, meilę, nusivylimą, pyktį, viltį, geismą, pasiryžimą.. O iš tiesų tai niekas. Nieko niekada nėra ir nebuvo.
Plūdurioji kokioj singulirainio taško erdvėj, viena niekinga siela, vieniša ir nesusigaudydama džiaugies, liūdi, pyksti, pavydi, myli, geidi..
Ir nori užaugti. Užauginti savo protą, kūną ir sielą.
Staigiai tėškies su gyvenimo mašina į klausimo sieną – o siela yra?
Gal ji – niekas?
Gi siela tobula. Dievas tau jos nesuteikė. Niekas suteikė. Nieko nesuteikė. Tau gyvenimas nieko nesuteikė. Tau gyvenimo nesuteikė. Tu sau savęs nesuteikei.
Nieko nėra ir nebuvo.
Tik tu ir tavo šizofrenija. Kaip visad.
Bent jau nesi vienišas. Visada gali kreiptis į Tamsą.
Tamsa tave priglaus išskėstomis rankomis.
Niekada nesupratau, kodėl taip sunku eit į Šviesą, kone kopti dideliu kalnu, kur pakeliui tiek daug kliūčių ir trūksta oro, bet taip lengva pasileisti ir kristi į Tamsą. Lengviau nei kvėpuoti. Lengviau nei gyventi.
Niekada nemaniau, kad kvėpuoti gali tapti našta, nepakeliama našta.

Ir užverda vidinis pyktis, kad nesi tai, kas norėtum būti, nemąstai kaip visi, nematai Šviesos, viską apsunkini, per daug mąstai, per daug jauti, per mąžai jauti, per daug išsigalvoji, eini į kraštutinumus, neigi Dievą, neigi Sielą, pasineri į Tamsą, dievini Nieką, galvoji Nieko, plaukioji, skendi, iškyli, degi,
išnyksti.
Beyond the isolated system.

Kenti, kenti, tiek daug kenti, kankini kitus, kanini, kankinies, kankinies, kankini pats save, tamti kankinys,
tu ne Jėzus Kristus.
Įvyksta absoliutinė apokalipsė tavo smegenyse, sudirginami visi neuronai, užsidega, perdega.

Sunaikini savo kasdienybę, pažeri pelenus ant savo paties iškasto kapo ir dainuoji. Dainuoji iš visos širdies ir džiaugies, kad pagliau išsilaisvinai ir skrendi virš visko, bėgi, tampi Viskuo.

Iš Vieno.
Į Nieką.
Iš Nieko.
Į Viską.

Išsiplėčia tavo minties ribos, Vienas, Kiekvienas ir Niekas išnyksta ir tu Visur. Matai Viską. Jauti Viską. Žinai Viską.

Tu Naujas Dievas.

Tavo mintys beribės, pasaulis begalinis,
tu

esi.
Tu

esi

absoliutinė

Siela.
Šviesa
Viskas visada buvo ir bus.

Rodyk draugams

2013-03-16

Us and them

Tema: Buvo kartą — qewe @ 23:34

Taip ramiai, ledo rytas, kai sniegas krenta, o tu tiesiog stovi ir mėgaujiesi baltos vatos plevenimu. Tyloje.

Dabar ryškiai įsivaizduoju, kaip stoviu ramiai, ledo rytas, sniegas krinta ir aš tiesiog mėgaujuosi. Įsivaizdavimas toks ryškus, kad persikėli į kitą dimensiją, nereaguoji į nieką aplinkui, nesupranti kur esi. Sėdi prirūkytoj patalpoj tarp girtų žmonių, kažkokių priegulų, bet tavo savastis kitoj dimensijoj.
Tai yra momentas, kai atskiri savo pasaulį nuo bendrojo.

Kalbi. Akys.

Panyri į gelmę. Juodas apskritimas vienintelis dalykas esantis dabar tavo galvoje. Tamsu. Šviesu. Pyst, tu kitame pasaulyje. Jis visiškai kitoks nei tavo, bet supranti, kad tavo pasaulis su šituo turi kažką bendro.
Nesupranti ką. Tai yra tiesiog jausmas.

Du pasauliai persidengia, nes tu atsirandi kito žmogaus pasaulyje, o jis tavo pasaulyje. Ir jūs taip trumpam pasibūnat. Kievieno pasaulis skirtingas, bet kartu visi pasauliai susikerta kažkokioj vienoj linijoj, kažkokioj vingiuotoj visumos upėj, sakyčiau, aukščiausios jėgos buveinėj.

Priėjo kažkas, pradėjo šaukti, nusuko akis, grįžau. Pasiėmiau cigaretę. Surūkiau ją visą spoksodama į vieną tašką. Paradoksalu, bet žiūrint į vieną tašką geriau matai aplinką.

Mėgaujiesi. Jautiesi taip, lyg spinduliuotum kažin kokią enregiją ir juodas apskritimas tą energiją tiesiog siurbtų. Kas tau iš to? Galimybė persikelt į kito pasaulį.

Bet kartais gali nutikti ryšiniai nesklandumai. Tu žiūri į juodą apskritimą ir kažkur persikeli. Praeina daug laiko, kol tu suvoki, kad tu ne kito žmogaus pasaulyje, o savo sukurtame kito žmogaus pasaulyje. Ir tu nori tikėti, kad tas tavo sukurtasis kito pasaulis yra, kad egzisuotja, bet deja, to žmogaus pausaulis iš tiesų yra kitoks, nei tu įsivaizduoji. Ir tu dabar dubliuojiesi. Persikeli iš savo pasaulio į iš savo pasaulio kilusį naują, visiškai kitokį pasaulį. Tai.. ar toks pasaulis yra tavo? Kieno jis?

Us and them.

Suvoki, kad savo viduje turi daugybę kitų pasaulių, ne tik savąjį ir tada atsiranda įsivaizduojami draugai.
Ir jie tobuli, nes jie būtent tokie, kokie norėtum, kad būtų.

Blogiausia, kad nebesuvoki, kada matai kito tikrąjį vidų, o kada matai kito tokį vidų, kokį nori matyti. Bet ar apskritai kada nors galėtum pamatyt taip ryškiai kito pasaulį, kad neabėjotum ar tai tikra, ar tai tik tavo vaizduotės vaisius?

Tu pats savojo nesupranti, tai kaip gali kitą išnagrinėti?

Aš noriu pasaulių susiliejimo, o ne persidengimo.

Po kurio laiko suvoki, kad visa tai beviltiška. Po dar kurio laiko paklausi savęs ką tu čia veiki, juk tau čia ne vieta, juk tavo pasaulis su niekieno nepersidengia. Atsijungi.

Taip ramiai, ledo rytas, kai sniegas krenta, o tu tiesiog stovi ir mėgaujiesi baltos vatos plevenimu. Tyloje.

Rodyk draugams

2013-02-27

60

Tema: Buvo kartą — qewe @ 21:28

60 sekundžių iš valkatos gyvenimo.

Guliu ant ledinės žemės užsiklojęs kartono skiaute. Žiūriu į pernelyg įtartinai giedrą dangų. Turiu kišenėj du litus, kuriuos anądien gavau iš Vankos. Turiu du litus. Turiu du litus! Niekaip neapsisprendžiu ką su tais dviem litais daryt. Pasikasau subinę. Tada smakrą. Ale, jau ir barzda užžėlus. Reiks paklaust Vankos, gal kur žirkles rado.
Atsistojau, pasirąžiau ir nukėblinau į mėlynąjį Maksimišką rojų.
Visad nakvodavau prie Naugarduko Maksimos. Ten, su tais pačiais litais nusiperku daugiau, nei įprasta.Nusprendžiau šian Vankos parekomenduoto naujo nagų lako paragaut. O vat vdruk, geresnis nei Genkos Ambrozija. Ir galvot ką pirkt nereikės.
Duonos Božena atneš, nieko nežinau. Ji visad iš kažkur duonos parūpina. Vagilka.
Tempiuos link slankiojančių durų. Akis tokia užtinus, vėl kokia infekcija įsimetė. Butiniai reikalai, buitiniai reikalai.
Patinka man į Naugardukinę užeidinėt. Šiltukas papučia. Va, ten toliau apsauginis, Vankos didžiausias priešas. Jau tris kart apkaltino, kad tas vagia. O Vanka nevagia. Dalbajobas, tas apsauginis. Po Boženos sijoną pasirasutų, va ten tai vogtų daiktų rastų. Anądien visą sloiką agurkų išsinešė. Kaip? Nė nenutuokiu.
Pro šalį praėjo poniutė. Ale jau tokia pasipuošus. Matos, kad savo vyrui gerai čiulpia, net lūpos ištinusios. O gal čia ta brangi operacija, kur Božena pasakojo?
Pasitaisiau paltą, ta suspiegia. Ha. Lyg aš jai savo turtą rodyčiau. Mano turtas - tik Boženos akims. Aš ištikimas. Ir tas ištikimumas mane į gatvę atvedė.
Suspaudė plaučius. Kritau ant žemės.
Poniutė mane apėjo.
Supratau, kad mirsiu.
Paskutinis kveptelėjimas.
Vargšas Vanka - dviejų litų neatgaus.

Rodyk draugams

2013-02-26

Robotronas 3000

Tema: Buvo kartą — qewe @ 20:41

Instrukcija:
Šalinti rėmą, šalinti, šalinti, pašalinti.
Tada tai įsijungia. Negalvok, ką kuri, negalvok. Dėk. Dėk ant popieriaus kiekvieną mintį.
Dėk.

Negalvok nei apie praeitį, nei apie dabartį, nei apie ateitį. Nes vis tiek tavo dabartis taps praeitis ateityje.

Taip ir su kūriniu. Negalvok apie prasmę, ji ateis.

Kaip yra su gyvenimo prasme? Nesu užtikrinta. Negalvoju. Negalvoju, todėl nežinau atsakymo. Kai nežinai atsakymo nieko stirpaus negali parašyt. Negali paveikti. Negali pajusti.

Galima daryti išvadą, kad atsakymas yra jausmas. Bet ne visada jausmas yra atsakymas.

Rekomendacija:
Šalinti jausmą, šalinti, šalinti, šalinti, pašalinti.
Tapk robtronas 3000. Dirbk, gyvenk ir įgyvendink svajones pagal instrukciją. Nes daugiau tu nieko vertas. Nes Engelsas tavim didžiuosis, o dėdė Froidas atleis visas nuodėmės.

Kasos aparatas pypsi, pypypypyp bletbletbletblet.

O tu stovi su bejausme išraiška ir lauki kol kažkas magiško prisilies prie tavo sinapsių ir jas sudirgins.

Niekas jų nesudirgins. Kaip ir niekas tavęs šiandien vakare nepatenkins. Nes tu vienišas.

Mes visi vieniši.
Susitaikyk.
Neverk.
Neguosk savęs.
Nebūk apgailėtinas.
Nebūk mažas vaikas.

Vaikystės spindėsį išrovė su šaknim, paliko tuštumą ir pypypyp bletbletblet.

Stovi su bejausme išraiška, nes nieko kito negali padaryti. Tu esi uždaros grandinės dalis, vienas nereikšmingas tranzistorius.
Net ne tranzistorius.
Tranzistoriaus šėšėlis.
Klausai intrukcijų ir rekomendacijų, kuriomis mėtosi neaiškios kilmės šarlatanai. Skaitai Froidą.
Manai Froidas buvo teisus?

(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?

Tada gal manai, kad Maironis buvo teisus?
(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?
O tu bent tiki Dievu?

(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?
O tu bent turi savo nuomonę?

(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?
Dėl Froido stovinčio, Maironio nukarusio ir dėl Dievo meilės, paparašyk pardavėjo, kad tavo nuomonės barkodą nuskenuotų. Žinai kas tada pasigirs? Pypypypyp bletbletblet.

Neįkainojama nuomonė. Tavo nuomonė neįkainojama. Tu neįkainojamas. Bet nieko vertas. Kaip ir tavo nuomonė.

Dumbuldoras - netikras ir tai gavo daugiau aplodismentų, nei tu gausi per visą savo apgailėtiną, vienišą, be stebuklų, be magijos gyvenimą.

Bet magija yra tik ten kur nėra garso pypypypyp bletbletblet.
Geriau nejausti ir būti robotronu 3000 ar jausti, bet tvęrti visą skausmą, tuštumą, kurią retkarčiais nušvies stebuklo spinduliai?
Ar verta jausti?

Ar pasirengęs mokėti tą didžiulę kainą už stebuklus?

(pasigirsta pardavėjos balsas) 1 stebuklas 3000 ašarų. Be mokesčių.

Neturi ašarų - nebus stebuklų.
Nieko nejauti - nebus ašarų.
ir tada supranti, kad tuoj peržengsi skurdo ribą.

Reik rasti naują varomąją jėgą. Mano varomoji jėga dabar yra ta pati, tik iš kitos pusės. Buvau baltojoj ir mano degalai buvo teigiamai įelektrini. Dabar esu juodoj ir mano degalai yra neigiamai įlektrinti. Bet degalai tie patys.
(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Prašau, atraskit naują kuro rūšį.
(pasigirsta pardavėjos balsas) Prašau, atraskit naują kuro rūšį.
(pasigirsta mano balsas) Prašau, atraskit naują kuro rūšį.
Pypypyp bletbletblet.

Rodyk draugams

Čia

Tema: Buvo kartą — qewe @ 20:29

Čia .. taip atsispindi viskas.

kur?
dainoj?
kurioj?
kas?


Endless nameless. Jausmas. Mano šizofrenija.
ir nuo jos kylantis pyktis.
Ant savęs ir pasaulio.

Nepykstu. Bejausmė. Nebūsiu suknista ekspresionistė ir nebandysiu per savo kūrybą perteikti „žiauraus pasaulio ir žmogaus vienatvės”.

Pasaulis gražus. Gyvenimas nuostabus.

Bet mano šizofrenija nėra nei graži, nei nuostabi.

Visi kaip kokie kranksintys varnai tikisi, kad pasakysiu, kad mane tai paveikė, kad man skaudu, kad aš noriu verkti, kad aš nenoriu, kad jie būtų kartu.

Na, aš aiškiai nesu suknistai laiminga. Pozityvumas, deja, netrykšta per kraštus. Motyvacija yra, bet ji nukreipta ne ta linkme. Pavyzdžiui, turėčiau nedėt pastangų į psichodelinių kūrinių rašymą, kurių niekas neskaitys. O jei ir skaitys, tai pasipils kritikos lavina. Kurioj aš tiesiog murkdysiuos ir mano pasitikėjimas savimi įgaus naują laipsnį, kuriam galėčiau suteikti mokslišką pavadinimą - supernesveikai neigiamas. Pavadinimas moksliškas. Nekritikuok.

Nekritikuok, o aš nepamokslausiu. Neklausk, aš nesakysiu to, ko nenori girdėti.

Žavu, kai manęs paklausia, kaip man sekasi ir iš žmogaus akių matau, kad jam ar jai nelabai rūpi atsakymas. Kartais net nespėju atsakyti, pats atsako į savo klausimą, lyg sau, o ne man jį būtų uždavęs. Tada žiūriu į tas žydras akis ir galvoju kiek šūdo turi tokia siela.

Tada ignoruoju tą savo mintį ir riedu toliau per koridorių. Mintys plaukia.

Mintys plaukia, plaukia mintys.

Nėra geresnio apibūdinimo, nei „mintys plaukia” norint pasakyti, kaip veikia žmogaus sąmonė ir pasąmonė viename darinyje. Mintys plaukia. Ne eina, ne bėga, ne rieda, ne skrenda (kartais skrenda, jei pavartoji tam tikros linksmos medžiagos pavadinimu LSD arba THC). Jos plaukia.

O tu eini koridorium, o tavo galvoj plaukia mintys. Tai kaip kokios dvi atskiros srovės, dvi realybės. Tu eini koridorium, o tavo galvoj plaukia mintys. Eini ir plaukia.

Žavu, kai manęs paklausia ką aš galvoju ir iš žmogaus akių matau, kad jis ar ji nėra pasiruošusi atsakymui. Ką aš galvoju? Galvoju, kad man patinka kaip aš galvoju, galvoju, kad noriu lytiškai pasitenkinti su žmogum stovinčiu šalia manęs, galvoju apie vaikystės traumas, galvoju apie šokančius dramblius, galvoju, kad dėmė ant mano džinsų yra ryški kaip švyturys tamsią naktį, galvoju, kad žmonės eina ne į tą pusę, o pasaulio pabaiga buvo tada, kai aš gimiau.

Gimimas yra skausminga patirtis, bet gyvenimas dar skausmingesnė. Skausmingesnė, nes jauti per daug, skausmingesnė, nes jauti per mažai. Skausmingesnė, nes jauti. Skausmingesnė, nes nėra aukso vidurio, kai visur viską atitiksi. Bent vienoj vietoj kažkas bus blogai. Nieko nebus tobula. Tai kaip gali neskaudėti?

?

Žmonės silpni. Kiek žmonių pažįstu, tiek matau silpnų žmonių. Visi nori rodyt savo jausmus, atverti širdis, susiliet į vieną gražią bendruomenę ir dainuoti nuo ryto aušros iki vakaro žaros. Man nusišikt. Man nusišikt, kad rytas ir man reikia keltis iš lovos. Man nusišikt ir aš noriu išsišikt.

Bet aš mėsgtu žmones. Tik žmonių skaičius, kuriuos aš mėgstu svyruoja tarp 0 iki 8. Jei daugiau nei 8 - įjungiamas paviršutiniškumas.

Paviršutiniškumas, tai reiškinys, kai mintys nebeplaukia.
Kokios mintys?

Paviršutiniškumas yra geras jausmas ir jis yra nuvertinamas. O „amžinosios vertybės” yra pervertinamos. Viskas, ką žmonija dabar jaučia ar mąsto yra gerai. Pervertinimas yra gerai. Tu esi gerai. Blogis yra gerai. Gerai yra gerai. Taškas. Gerai?

Svarbu kūrybos procesas, svarbu ne. Svarbu ne? Kūrybos? Procesas? Taškas, ne?

Taip ir gimsta psichodeliniai kūriniai.
Išduosiu paslaptį. Nežinau ką reiškia žodis psichodelinis. Man tiesiog jis patinka. Stengiuos rasti kuo daugiau dalykų, kurie man patinka.

Asile, neturi teisės sakyt, kad aš nelaimnga. Asile, neturi teisės sakyt, kad šis tekstas yra neigiamas. Asile, eik nusišik ir prabusk iš ryto. Dainuok savo suknistą dainą savo suknistoj bendruomenėj. Asile, šypsokis. Nagi, asile. Asile, pirk. Asile, būk laimingas. Asile, įkelk savo nuotauką, kad ją palike‘intų

Palickintų. Jo like‘as jai, kaip jos vaginos palick‘inimas man prieš akis.

Svarbu, ne?

Bijau savęs. Bijau, kad esu kaip tiksinti bomba. Praėjo dvi savaitės. Prabundi iš sapno, suvoki, kad sergi šizofrenija. Kiekvienas prabudimas kaip gimimas. Skausmingas. Bet gyvenimas skausmingesnis.

Endless.

Less end.

Noriu nebūti feniksu, nenoriu degt. Noriu ramiai gyventi. With less ends. Pasibaigiu, prasidedu, pasibaigiu, prasidedu. Bet orgazmai amžini nebūna. Gimsti.

Strat. Run. End. Start. Run. End. Repeat.

Asile, nusisuk ir nekalbėk su manim. Neaiškink. Tavo tėvas gaidį ką tik išperėjo. Asile.

Karščio bangos, o tada guli kaip kokia gyvatės išnara.

Tik tak tik tak. Tik tak tik tak.

Tik tak tikskldsld;kujglsdkjfhg KABOOOOOOOM.

Va tau ir bomba.

Jo rankos tiesiog žaviai maudėsi tarp dviejų (nemėsgtu girtis) apelsinų. Ką aš tuo metu galvojau? Kad AČIŪ DIEVUI jis nežino ką aš galvoju.

Galvoju, kad man reik gydytis.

Jei aš tikrai nenormali, man reikia gydytis.
Jei aš tik manau, kad esu nenormali, tai yra savotiška nenormalumo forma ir vėl išeina taip, kad man reikia gydytis.

Emociškai pažeista.

Glosto. Nu glostyk, kas man iš to? Glostyk kiek nori, neskauda. Nuo to nepastosi.
Tik neliesk mano sielos, neliesk. Neliesk jos žaizdų gilių. Kurių aš neturiu. Nebūk silpna.

Turiu nuostabią sielą, esu tuo užtikrinta. Ji turėtų būtų neoninės spalvos ir švytėti daugmaž 150 000 000 km spinduliu. T.y. atstumas nuo Žemės iki Saulės, asile.

Asile, iššveisk savo sielą. Asile, žinau, kad ją turi.

Asile, tu nameless. Tu neegzistuoji, aš tau rašau, tu mano galvoj, tu neegzistuoji, bet tu mano galvoj. Tu esi mano galvoj, bet tu nesi. Tu egzistuoji, bet tik mano galvoj. Viskas mano gavoj. Bet tai, kas mano gavoj - neegzistuoja.

Kas egzistuoja?
Parodyk man kur yra realybės pradžia.

Laba diena, mano vardas Asilas, esu iš Vilniaus rajono, važinėju zaporožiečiu.

O aš važinėju vieškieliu.

Nes pakelėse auga vaistai nuo mano šizofrenijos.

Kokiose pakelėse?

Parodyk pirštu, kur yra ta pakelė, kur auga mano šizofrenija.

Šizofrenija išplaukia iš mano galvos, susirutulioja mano lovoj ir miega. O aš šalia. Apsikabinusi ją glostau. Jai neskauda. Galvoju, kad nuo to ji nepastos.

Šizofrenija pašalino demarkacinę linija tarp būties ir nebūties.

Būti ar nebūti? Gali pūti. O gal pūsti.

Būstas. Mano galvos būstas tuščias. Įjungiu šviesa, lyg ir monstrų nėra. Ir tada po kurio laiko suvoki - mostras esi tu. Būstas ne tavo.

Laba diena, mano vardas Šizofrenikė.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »

„WordPress“ variklis. WPMU Theme pack by WPMU-DEV.