BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2013-02-26

Čia

Tema: Buvo kartą — qewe @ 20:29

Čia .. taip atsispindi viskas.

kur?
dainoj?
kurioj?
kas?


Endless nameless. Jausmas. Mano šizofrenija.
ir nuo jos kylantis pyktis.
Ant savęs ir pasaulio.

Nepykstu. Bejausmė. Nebūsiu suknista ekspresionistė ir nebandysiu per savo kūrybą perteikti „žiauraus pasaulio ir žmogaus vienatvės”.

Pasaulis gražus. Gyvenimas nuostabus.

Bet mano šizofrenija nėra nei graži, nei nuostabi.

Visi kaip kokie kranksintys varnai tikisi, kad pasakysiu, kad mane tai paveikė, kad man skaudu, kad aš noriu verkti, kad aš nenoriu, kad jie būtų kartu.

Na, aš aiškiai nesu suknistai laiminga. Pozityvumas, deja, netrykšta per kraštus. Motyvacija yra, bet ji nukreipta ne ta linkme. Pavyzdžiui, turėčiau nedėt pastangų į psichodelinių kūrinių rašymą, kurių niekas neskaitys. O jei ir skaitys, tai pasipils kritikos lavina. Kurioj aš tiesiog murkdysiuos ir mano pasitikėjimas savimi įgaus naują laipsnį, kuriam galėčiau suteikti mokslišką pavadinimą - supernesveikai neigiamas. Pavadinimas moksliškas. Nekritikuok.

Nekritikuok, o aš nepamokslausiu. Neklausk, aš nesakysiu to, ko nenori girdėti.

Žavu, kai manęs paklausia, kaip man sekasi ir iš žmogaus akių matau, kad jam ar jai nelabai rūpi atsakymas. Kartais net nespėju atsakyti, pats atsako į savo klausimą, lyg sau, o ne man jį būtų uždavęs. Tada žiūriu į tas žydras akis ir galvoju kiek šūdo turi tokia siela.

Tada ignoruoju tą savo mintį ir riedu toliau per koridorių. Mintys plaukia.

Mintys plaukia, plaukia mintys.

Nėra geresnio apibūdinimo, nei „mintys plaukia” norint pasakyti, kaip veikia žmogaus sąmonė ir pasąmonė viename darinyje. Mintys plaukia. Ne eina, ne bėga, ne rieda, ne skrenda (kartais skrenda, jei pavartoji tam tikros linksmos medžiagos pavadinimu LSD arba THC). Jos plaukia.

O tu eini koridorium, o tavo galvoj plaukia mintys. Tai kaip kokios dvi atskiros srovės, dvi realybės. Tu eini koridorium, o tavo galvoj plaukia mintys. Eini ir plaukia.

Žavu, kai manęs paklausia ką aš galvoju ir iš žmogaus akių matau, kad jis ar ji nėra pasiruošusi atsakymui. Ką aš galvoju? Galvoju, kad man patinka kaip aš galvoju, galvoju, kad noriu lytiškai pasitenkinti su žmogum stovinčiu šalia manęs, galvoju apie vaikystės traumas, galvoju apie šokančius dramblius, galvoju, kad dėmė ant mano džinsų yra ryški kaip švyturys tamsią naktį, galvoju, kad žmonės eina ne į tą pusę, o pasaulio pabaiga buvo tada, kai aš gimiau.

Gimimas yra skausminga patirtis, bet gyvenimas dar skausmingesnė. Skausmingesnė, nes jauti per daug, skausmingesnė, nes jauti per mažai. Skausmingesnė, nes jauti. Skausmingesnė, nes nėra aukso vidurio, kai visur viską atitiksi. Bent vienoj vietoj kažkas bus blogai. Nieko nebus tobula. Tai kaip gali neskaudėti?

?

Žmonės silpni. Kiek žmonių pažįstu, tiek matau silpnų žmonių. Visi nori rodyt savo jausmus, atverti širdis, susiliet į vieną gražią bendruomenę ir dainuoti nuo ryto aušros iki vakaro žaros. Man nusišikt. Man nusišikt, kad rytas ir man reikia keltis iš lovos. Man nusišikt ir aš noriu išsišikt.

Bet aš mėsgtu žmones. Tik žmonių skaičius, kuriuos aš mėgstu svyruoja tarp 0 iki 8. Jei daugiau nei 8 - įjungiamas paviršutiniškumas.

Paviršutiniškumas, tai reiškinys, kai mintys nebeplaukia.
Kokios mintys?

Paviršutiniškumas yra geras jausmas ir jis yra nuvertinamas. O „amžinosios vertybės” yra pervertinamos. Viskas, ką žmonija dabar jaučia ar mąsto yra gerai. Pervertinimas yra gerai. Tu esi gerai. Blogis yra gerai. Gerai yra gerai. Taškas. Gerai?

Svarbu kūrybos procesas, svarbu ne. Svarbu ne? Kūrybos? Procesas? Taškas, ne?

Taip ir gimsta psichodeliniai kūriniai.
Išduosiu paslaptį. Nežinau ką reiškia žodis psichodelinis. Man tiesiog jis patinka. Stengiuos rasti kuo daugiau dalykų, kurie man patinka.

Asile, neturi teisės sakyt, kad aš nelaimnga. Asile, neturi teisės sakyt, kad šis tekstas yra neigiamas. Asile, eik nusišik ir prabusk iš ryto. Dainuok savo suknistą dainą savo suknistoj bendruomenėj. Asile, šypsokis. Nagi, asile. Asile, pirk. Asile, būk laimingas. Asile, įkelk savo nuotauką, kad ją palike‘intų

Palickintų. Jo like‘as jai, kaip jos vaginos palick‘inimas man prieš akis.

Svarbu, ne?

Bijau savęs. Bijau, kad esu kaip tiksinti bomba. Praėjo dvi savaitės. Prabundi iš sapno, suvoki, kad sergi šizofrenija. Kiekvienas prabudimas kaip gimimas. Skausmingas. Bet gyvenimas skausmingesnis.

Endless.

Less end.

Noriu nebūti feniksu, nenoriu degt. Noriu ramiai gyventi. With less ends. Pasibaigiu, prasidedu, pasibaigiu, prasidedu. Bet orgazmai amžini nebūna. Gimsti.

Strat. Run. End. Start. Run. End. Repeat.

Asile, nusisuk ir nekalbėk su manim. Neaiškink. Tavo tėvas gaidį ką tik išperėjo. Asile.

Karščio bangos, o tada guli kaip kokia gyvatės išnara.

Tik tak tik tak. Tik tak tik tak.

Tik tak tikskldsld;kujglsdkjfhg KABOOOOOOOM.

Va tau ir bomba.

Jo rankos tiesiog žaviai maudėsi tarp dviejų (nemėsgtu girtis) apelsinų. Ką aš tuo metu galvojau? Kad AČIŪ DIEVUI jis nežino ką aš galvoju.

Galvoju, kad man reik gydytis.

Jei aš tikrai nenormali, man reikia gydytis.
Jei aš tik manau, kad esu nenormali, tai yra savotiška nenormalumo forma ir vėl išeina taip, kad man reikia gydytis.

Emociškai pažeista.

Glosto. Nu glostyk, kas man iš to? Glostyk kiek nori, neskauda. Nuo to nepastosi.
Tik neliesk mano sielos, neliesk. Neliesk jos žaizdų gilių. Kurių aš neturiu. Nebūk silpna.

Turiu nuostabią sielą, esu tuo užtikrinta. Ji turėtų būtų neoninės spalvos ir švytėti daugmaž 150 000 000 km spinduliu. T.y. atstumas nuo Žemės iki Saulės, asile.

Asile, iššveisk savo sielą. Asile, žinau, kad ją turi.

Asile, tu nameless. Tu neegzistuoji, aš tau rašau, tu mano galvoj, tu neegzistuoji, bet tu mano galvoj. Tu esi mano galvoj, bet tu nesi. Tu egzistuoji, bet tik mano galvoj. Viskas mano gavoj. Bet tai, kas mano gavoj - neegzistuoja.

Kas egzistuoja?
Parodyk man kur yra realybės pradžia.

Laba diena, mano vardas Asilas, esu iš Vilniaus rajono, važinėju zaporožiečiu.

O aš važinėju vieškieliu.

Nes pakelėse auga vaistai nuo mano šizofrenijos.

Kokiose pakelėse?

Parodyk pirštu, kur yra ta pakelė, kur auga mano šizofrenija.

Šizofrenija išplaukia iš mano galvos, susirutulioja mano lovoj ir miega. O aš šalia. Apsikabinusi ją glostau. Jai neskauda. Galvoju, kad nuo to ji nepastos.

Šizofrenija pašalino demarkacinę linija tarp būties ir nebūties.

Būti ar nebūti? Gali pūti. O gal pūsti.

Būstas. Mano galvos būstas tuščias. Įjungiu šviesa, lyg ir monstrų nėra. Ir tada po kurio laiko suvoki - mostras esi tu. Būstas ne tavo.

Laba diena, mano vardas Šizofrenikė.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Nėra komentarų »

Dar nėra komentarų.

Šio įrašo komentarų RSS srautas. Citatos URL

Parašykite komentarą

„WordPress“ variklis. WPMU Theme pack by WPMU-DEV.