BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2013-02-27

60

Tema: Buvo kartą — qewe @ 21:28

60 sekundžių iš valkatos gyvenimo.

Guliu ant ledinės žemės užsiklojęs kartono skiaute. Žiūriu į pernelyg įtartinai giedrą dangų. Turiu kišenėj du litus, kuriuos anądien gavau iš Vankos. Turiu du litus. Turiu du litus! Niekaip neapsisprendžiu ką su tais dviem litais daryt. Pasikasau subinę. Tada smakrą. Ale, jau ir barzda užžėlus. Reiks paklaust Vankos, gal kur žirkles rado.
Atsistojau, pasirąžiau ir nukėblinau į mėlynąjį Maksimišką rojų.
Visad nakvodavau prie Naugarduko Maksimos. Ten, su tais pačiais litais nusiperku daugiau, nei įprasta.Nusprendžiau šian Vankos parekomenduoto naujo nagų lako paragaut. O vat vdruk, geresnis nei Genkos Ambrozija. Ir galvot ką pirkt nereikės.
Duonos Božena atneš, nieko nežinau. Ji visad iš kažkur duonos parūpina. Vagilka.
Tempiuos link slankiojančių durų. Akis tokia užtinus, vėl kokia infekcija įsimetė. Butiniai reikalai, buitiniai reikalai.
Patinka man į Naugardukinę užeidinėt. Šiltukas papučia. Va, ten toliau apsauginis, Vankos didžiausias priešas. Jau tris kart apkaltino, kad tas vagia. O Vanka nevagia. Dalbajobas, tas apsauginis. Po Boženos sijoną pasirasutų, va ten tai vogtų daiktų rastų. Anądien visą sloiką agurkų išsinešė. Kaip? Nė nenutuokiu.
Pro šalį praėjo poniutė. Ale jau tokia pasipuošus. Matos, kad savo vyrui gerai čiulpia, net lūpos ištinusios. O gal čia ta brangi operacija, kur Božena pasakojo?
Pasitaisiau paltą, ta suspiegia. Ha. Lyg aš jai savo turtą rodyčiau. Mano turtas - tik Boženos akims. Aš ištikimas. Ir tas ištikimumas mane į gatvę atvedė.
Suspaudė plaučius. Kritau ant žemės.
Poniutė mane apėjo.
Supratau, kad mirsiu.
Paskutinis kveptelėjimas.
Vargšas Vanka - dviejų litų neatgaus.

Rodyk draugams

2013-02-26

Robotronas 3000

Tema: Buvo kartą — qewe @ 20:41

Instrukcija:
Šalinti rėmą, šalinti, šalinti, pašalinti.
Tada tai įsijungia. Negalvok, ką kuri, negalvok. Dėk. Dėk ant popieriaus kiekvieną mintį.
Dėk.

Negalvok nei apie praeitį, nei apie dabartį, nei apie ateitį. Nes vis tiek tavo dabartis taps praeitis ateityje.

Taip ir su kūriniu. Negalvok apie prasmę, ji ateis.

Kaip yra su gyvenimo prasme? Nesu užtikrinta. Negalvoju. Negalvoju, todėl nežinau atsakymo. Kai nežinai atsakymo nieko stirpaus negali parašyt. Negali paveikti. Negali pajusti.

Galima daryti išvadą, kad atsakymas yra jausmas. Bet ne visada jausmas yra atsakymas.

Rekomendacija:
Šalinti jausmą, šalinti, šalinti, šalinti, pašalinti.
Tapk robtronas 3000. Dirbk, gyvenk ir įgyvendink svajones pagal instrukciją. Nes daugiau tu nieko vertas. Nes Engelsas tavim didžiuosis, o dėdė Froidas atleis visas nuodėmės.

Kasos aparatas pypsi, pypypypyp bletbletbletblet.

O tu stovi su bejausme išraiška ir lauki kol kažkas magiško prisilies prie tavo sinapsių ir jas sudirgins.

Niekas jų nesudirgins. Kaip ir niekas tavęs šiandien vakare nepatenkins. Nes tu vienišas.

Mes visi vieniši.
Susitaikyk.
Neverk.
Neguosk savęs.
Nebūk apgailėtinas.
Nebūk mažas vaikas.

Vaikystės spindėsį išrovė su šaknim, paliko tuštumą ir pypypyp bletbletblet.

Stovi su bejausme išraiška, nes nieko kito negali padaryti. Tu esi uždaros grandinės dalis, vienas nereikšmingas tranzistorius.
Net ne tranzistorius.
Tranzistoriaus šėšėlis.
Klausai intrukcijų ir rekomendacijų, kuriomis mėtosi neaiškios kilmės šarlatanai. Skaitai Froidą.
Manai Froidas buvo teisus?

(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?

Tada gal manai, kad Maironis buvo teisus?
(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?
O tu bent tiki Dievu?

(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?
O tu bent turi savo nuomonę?

(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Na..mmm…e…ne?
Dėl Froido stovinčio, Maironio nukarusio ir dėl Dievo meilės, paparašyk pardavėjo, kad tavo nuomonės barkodą nuskenuotų. Žinai kas tada pasigirs? Pypypypyp bletbletblet.

Neįkainojama nuomonė. Tavo nuomonė neįkainojama. Tu neįkainojamas. Bet nieko vertas. Kaip ir tavo nuomonė.

Dumbuldoras - netikras ir tai gavo daugiau aplodismentų, nei tu gausi per visą savo apgailėtiną, vienišą, be stebuklų, be magijos gyvenimą.

Bet magija yra tik ten kur nėra garso pypypypyp bletbletblet.
Geriau nejausti ir būti robotronu 3000 ar jausti, bet tvęrti visą skausmą, tuštumą, kurią retkarčiais nušvies stebuklo spinduliai?
Ar verta jausti?

Ar pasirengęs mokėti tą didžiulę kainą už stebuklus?

(pasigirsta pardavėjos balsas) 1 stebuklas 3000 ašarų. Be mokesčių.

Neturi ašarų - nebus stebuklų.
Nieko nejauti - nebus ašarų.
ir tada supranti, kad tuoj peržengsi skurdo ribą.

Reik rasti naują varomąją jėgą. Mano varomoji jėga dabar yra ta pati, tik iš kitos pusės. Buvau baltojoj ir mano degalai buvo teigiamai įelektrini. Dabar esu juodoj ir mano degalai yra neigiamai įlektrinti. Bet degalai tie patys.
(pasigirsta drovus, gergždintis balsas) Prašau, atraskit naują kuro rūšį.
(pasigirsta pardavėjos balsas) Prašau, atraskit naują kuro rūšį.
(pasigirsta mano balsas) Prašau, atraskit naują kuro rūšį.
Pypypyp bletbletblet.

Rodyk draugams

Čia

Tema: Buvo kartą — qewe @ 20:29

Čia .. taip atsispindi viskas.

kur?
dainoj?
kurioj?
kas?


Endless nameless. Jausmas. Mano šizofrenija.
ir nuo jos kylantis pyktis.
Ant savęs ir pasaulio.

Nepykstu. Bejausmė. Nebūsiu suknista ekspresionistė ir nebandysiu per savo kūrybą perteikti „žiauraus pasaulio ir žmogaus vienatvės”.

Pasaulis gražus. Gyvenimas nuostabus.

Bet mano šizofrenija nėra nei graži, nei nuostabi.

Visi kaip kokie kranksintys varnai tikisi, kad pasakysiu, kad mane tai paveikė, kad man skaudu, kad aš noriu verkti, kad aš nenoriu, kad jie būtų kartu.

Na, aš aiškiai nesu suknistai laiminga. Pozityvumas, deja, netrykšta per kraštus. Motyvacija yra, bet ji nukreipta ne ta linkme. Pavyzdžiui, turėčiau nedėt pastangų į psichodelinių kūrinių rašymą, kurių niekas neskaitys. O jei ir skaitys, tai pasipils kritikos lavina. Kurioj aš tiesiog murkdysiuos ir mano pasitikėjimas savimi įgaus naują laipsnį, kuriam galėčiau suteikti mokslišką pavadinimą - supernesveikai neigiamas. Pavadinimas moksliškas. Nekritikuok.

Nekritikuok, o aš nepamokslausiu. Neklausk, aš nesakysiu to, ko nenori girdėti.

Žavu, kai manęs paklausia, kaip man sekasi ir iš žmogaus akių matau, kad jam ar jai nelabai rūpi atsakymas. Kartais net nespėju atsakyti, pats atsako į savo klausimą, lyg sau, o ne man jį būtų uždavęs. Tada žiūriu į tas žydras akis ir galvoju kiek šūdo turi tokia siela.

Tada ignoruoju tą savo mintį ir riedu toliau per koridorių. Mintys plaukia.

Mintys plaukia, plaukia mintys.

Nėra geresnio apibūdinimo, nei „mintys plaukia” norint pasakyti, kaip veikia žmogaus sąmonė ir pasąmonė viename darinyje. Mintys plaukia. Ne eina, ne bėga, ne rieda, ne skrenda (kartais skrenda, jei pavartoji tam tikros linksmos medžiagos pavadinimu LSD arba THC). Jos plaukia.

O tu eini koridorium, o tavo galvoj plaukia mintys. Tai kaip kokios dvi atskiros srovės, dvi realybės. Tu eini koridorium, o tavo galvoj plaukia mintys. Eini ir plaukia.

Žavu, kai manęs paklausia ką aš galvoju ir iš žmogaus akių matau, kad jis ar ji nėra pasiruošusi atsakymui. Ką aš galvoju? Galvoju, kad man patinka kaip aš galvoju, galvoju, kad noriu lytiškai pasitenkinti su žmogum stovinčiu šalia manęs, galvoju apie vaikystės traumas, galvoju apie šokančius dramblius, galvoju, kad dėmė ant mano džinsų yra ryški kaip švyturys tamsią naktį, galvoju, kad žmonės eina ne į tą pusę, o pasaulio pabaiga buvo tada, kai aš gimiau.

Gimimas yra skausminga patirtis, bet gyvenimas dar skausmingesnė. Skausmingesnė, nes jauti per daug, skausmingesnė, nes jauti per mažai. Skausmingesnė, nes jauti. Skausmingesnė, nes nėra aukso vidurio, kai visur viską atitiksi. Bent vienoj vietoj kažkas bus blogai. Nieko nebus tobula. Tai kaip gali neskaudėti?

?

Žmonės silpni. Kiek žmonių pažįstu, tiek matau silpnų žmonių. Visi nori rodyt savo jausmus, atverti širdis, susiliet į vieną gražią bendruomenę ir dainuoti nuo ryto aušros iki vakaro žaros. Man nusišikt. Man nusišikt, kad rytas ir man reikia keltis iš lovos. Man nusišikt ir aš noriu išsišikt.

Bet aš mėsgtu žmones. Tik žmonių skaičius, kuriuos aš mėgstu svyruoja tarp 0 iki 8. Jei daugiau nei 8 - įjungiamas paviršutiniškumas.

Paviršutiniškumas, tai reiškinys, kai mintys nebeplaukia.
Kokios mintys?

Paviršutiniškumas yra geras jausmas ir jis yra nuvertinamas. O „amžinosios vertybės” yra pervertinamos. Viskas, ką žmonija dabar jaučia ar mąsto yra gerai. Pervertinimas yra gerai. Tu esi gerai. Blogis yra gerai. Gerai yra gerai. Taškas. Gerai?

Svarbu kūrybos procesas, svarbu ne. Svarbu ne? Kūrybos? Procesas? Taškas, ne?

Taip ir gimsta psichodeliniai kūriniai.
Išduosiu paslaptį. Nežinau ką reiškia žodis psichodelinis. Man tiesiog jis patinka. Stengiuos rasti kuo daugiau dalykų, kurie man patinka.

Asile, neturi teisės sakyt, kad aš nelaimnga. Asile, neturi teisės sakyt, kad šis tekstas yra neigiamas. Asile, eik nusišik ir prabusk iš ryto. Dainuok savo suknistą dainą savo suknistoj bendruomenėj. Asile, šypsokis. Nagi, asile. Asile, pirk. Asile, būk laimingas. Asile, įkelk savo nuotauką, kad ją palike‘intų

Palickintų. Jo like‘as jai, kaip jos vaginos palick‘inimas man prieš akis.

Svarbu, ne?

Bijau savęs. Bijau, kad esu kaip tiksinti bomba. Praėjo dvi savaitės. Prabundi iš sapno, suvoki, kad sergi šizofrenija. Kiekvienas prabudimas kaip gimimas. Skausmingas. Bet gyvenimas skausmingesnis.

Endless.

Less end.

Noriu nebūti feniksu, nenoriu degt. Noriu ramiai gyventi. With less ends. Pasibaigiu, prasidedu, pasibaigiu, prasidedu. Bet orgazmai amžini nebūna. Gimsti.

Strat. Run. End. Start. Run. End. Repeat.

Asile, nusisuk ir nekalbėk su manim. Neaiškink. Tavo tėvas gaidį ką tik išperėjo. Asile.

Karščio bangos, o tada guli kaip kokia gyvatės išnara.

Tik tak tik tak. Tik tak tik tak.

Tik tak tikskldsld;kujglsdkjfhg KABOOOOOOOM.

Va tau ir bomba.

Jo rankos tiesiog žaviai maudėsi tarp dviejų (nemėsgtu girtis) apelsinų. Ką aš tuo metu galvojau? Kad AČIŪ DIEVUI jis nežino ką aš galvoju.

Galvoju, kad man reik gydytis.

Jei aš tikrai nenormali, man reikia gydytis.
Jei aš tik manau, kad esu nenormali, tai yra savotiška nenormalumo forma ir vėl išeina taip, kad man reikia gydytis.

Emociškai pažeista.

Glosto. Nu glostyk, kas man iš to? Glostyk kiek nori, neskauda. Nuo to nepastosi.
Tik neliesk mano sielos, neliesk. Neliesk jos žaizdų gilių. Kurių aš neturiu. Nebūk silpna.

Turiu nuostabią sielą, esu tuo užtikrinta. Ji turėtų būtų neoninės spalvos ir švytėti daugmaž 150 000 000 km spinduliu. T.y. atstumas nuo Žemės iki Saulės, asile.

Asile, iššveisk savo sielą. Asile, žinau, kad ją turi.

Asile, tu nameless. Tu neegzistuoji, aš tau rašau, tu mano galvoj, tu neegzistuoji, bet tu mano galvoj. Tu esi mano galvoj, bet tu nesi. Tu egzistuoji, bet tik mano galvoj. Viskas mano gavoj. Bet tai, kas mano gavoj - neegzistuoja.

Kas egzistuoja?
Parodyk man kur yra realybės pradžia.

Laba diena, mano vardas Asilas, esu iš Vilniaus rajono, važinėju zaporožiečiu.

O aš važinėju vieškieliu.

Nes pakelėse auga vaistai nuo mano šizofrenijos.

Kokiose pakelėse?

Parodyk pirštu, kur yra ta pakelė, kur auga mano šizofrenija.

Šizofrenija išplaukia iš mano galvos, susirutulioja mano lovoj ir miega. O aš šalia. Apsikabinusi ją glostau. Jai neskauda. Galvoju, kad nuo to ji nepastos.

Šizofrenija pašalino demarkacinę linija tarp būties ir nebūties.

Būti ar nebūti? Gali pūti. O gal pūsti.

Būstas. Mano galvos būstas tuščias. Įjungiu šviesa, lyg ir monstrų nėra. Ir tada po kurio laiko suvoki - mostras esi tu. Būstas ne tavo.

Laba diena, mano vardas Šizofrenikė.

Rodyk draugams

„WordPress“ variklis. WPMU Theme pack by WPMU-DEV.